Kai išeidamas sapnas
trenkė durimis –
pabudau.
O liūdesys ir vėl
beldėsi į langą.
Širdies kamputyje
užmiršta viltis
pravirko...
Pajutau prasidedančios dienos
monotoniją,
bet vienatvė atnešė stiklinę
šalto vandens.
Išgėriau – nusiraminau,
supratusi gyvenimo dėsnį
„ko negali pakeisti –
nekeisk“.