... buvo badas, buvo puotos.
Vyko karas, – laikas keitės.
Mes gi buvom okupuoti,
Buvom tylūs ir beteisiai...

Bet laikas  nesustojo vietoj.
Jis ritosi lyg saulelė per metus.
Tad baikime dejuoti ir vargų pietus
Žegnone palydėkim į keturis kraštus.

Juk Lietuva nemirė ir nemiršta.
Ir nėra joje blogai visur ir visados.
Tarkime žodį, tartum Dievo pirštą –
Prisikėlė ji ir žengia be lazdos.

Tik atverkim žmogui širdį – ne akmenį.
Skandinkim pyktį  gimtinės ežere.
Ir atlaužkim Švento Rašto sakinį
Tarytum duoną, nusidirbę vakare.