Vėl baimės slibinas iš lizdo galvą kelia,
Grasina Lietuvą išgąsdinti ugnim,
Kad ji, pamiršus savo laisvės kainą,
Sugrįžtų kretančios imperijos glėbin.
 
Nors jau nukaršus ir molinėm kojom,
Tačiau ginklų dar turi virš galvos,
Pasaulį šiurpina melu, klasta, pavojum,
Atominiu vėzdu mojuoja nuolatos.
 
Prireiks, čiulbės lakštingala, vaizduos balandį,
Paslėps tarp plunksnų bombas, raketas.
Naivuoliai plos, nes nesupras, kas skrenda,
Kur ruošias šiurpų krovinį numest.
 
Tai kas, kad žmonės vargsta, trūksta duonos, sviesto,
Išmoko juos „maitinti“ užgrobtu Krymu.
Jei nepakaktų jo, yra daugiau dar miestų,
Kuriuos ir vėl pakištų po savu sparnu.
 
Pasaulis įvairus, jo nesuprasti:
Vieni — už pinigus parduos net ir tėvus.
Kiti — už jūros lyg balutės slepias,
Europos viziją sudraskę į skutus.
 
O Lietuva? Ką mes darysim, broliai?
Ar vis dar plėšysim vieni kitiems akis?
Juk laikas, laikas grįžt visiems namolio,
Užremt vieningai slibino kėslams duris.