Žaltys lyg apmiršo ar tiesiog nenorėjo prisiminti ir savimi rodyti, kad jam bent  kiek svarbu, apie ką  jiedu su varnu šnektelėję. Muštas, bartas, peiktas, net dalgiais kapotas, jis jau iškentęs tiek, kad vargiai įmanoma daugiau. Iš jo elgsenos galima buvo manyti, kad varnas Golius jam nedaug reiškia. Tačiau iš tiesų arba gyvenant dvasioje būta kitaip: jis negalėjo jo nepaisyti. Yra štai taip duota ir dvasioje jis iki šiol karalius su ant galvos iškelta karūna. Lietuvoje, išskyrus Mindaugą, kas dar ją kėlė ant galvos? Net Vytautas Didysis nesugebėjo to padaryti? O  jis, žaltys? Ateis laikas ir varnui Goliui išnokti  dvasioje iki brandos, o jau  tuomet...
   O varnas? Jis taip, lyg nieko neatsitikę, negebėjo vaizduoti ar vaidinti. Įvykio atmintis persekiojo jį. Kur ėjo, kur skrido, ji jam vis iš paskos, vis iš paskos. Net ir pušelės tyloje, kuomet regėjosi, kad, išskyrus muziką, nieko kito čia negali  būti, jis išgirsdavo:
   O tas varnas kvailas buvo
   skaityt  nemokėjo.
  „Taip, kad jis skaityti nemoka, šliuzas teisybę pasakęs, – neneigė varnas, – bet  kodėl dėl to turėčiau būti kvailas, a? Nagi, kodėl? – nesiliovė nesmagiai  klausinėti savęs ir iš pasąmonės išgirsdavo, kad, girdi, jo dalia priėmusi ir žemę, ir pušelę, ir dangų. O žalčio? Tik žemę. Na, gal dar vandenį. Miela, smagu kažkodėl jam po lietų šliaužti. Na, gal dar ir karietą. Jau seniai apie ją girdėjęs. Ir ne tik girdėjęs. Į varno Goliaus atmintį įsigėrė nemenki tekstai apie ją ir žirgą Ygagą. Lengvai, kaip lietus į žemę. Atrodė, kad atmintyje  nuo jų prašviesėja, sužaliuoja. Sugrįžęs po  kelionių šiuos tekstus  mielai kalbėdavo pušelei ir jie, įvynioti į pušelės  muziką, tapdavo giesmėmis ar  dainomis.
  Varnui Goliui norėjosi padainuoti dar vieną, bet...
  – Tfu, – buvo proga jį išgiedoti jam į akis. Tegirdi: šis kūrinys  matomas tik  autoriaus  namuose.. Tfu, – neišgiedojau. Pykčiu užspringau. Kitą kartą tokios progos nepraleisiu, – pasižadėjo Golius ir kranktelėjo: –.Repeticija, kur tu? Ateik!
   Apsidairė aplink ir, paėmęs į rankas išrašytą  popieriaus lapą, neva skaitė: 
  
    Dzūkijos  žaltys.
(Šis kūrinys matomas tik autoriaus namuose}
 
Nesigink, gražuole!
Vėl bučiuosiu,
Bet ne taip, kaip Tadas Ivanauskas.
Pasidairęs, ar nemato kas.             
Užaugome – ir aš, ir tu
Jau neskaičiuojam metų,
Net augt pavargome –
Su gimine plačiausia
Ošiame mišku.
Kai reikia pasakyti vardą,
Net nesakau, kad tu – Pušis.
Aukštoj žalioj viršūnėje
Kaip Olimpe kadaise –
Dzūkijos dievas žalias,
Nuostabus žaltys
Su viso krašto likimu
Gyventi įsitaisęs.
 
Tikėkime, jog medkirtys
Negreitai čia ateis...
 
   Varnas jautė, kad pušelės muzika pasigavo teksto  žodžius. Ir tai jam nepatiko, tačiau  sau nemelavo.
  – Betgi tai iš tikrųjų gražu, – atsiliepė pats į save. Skamba! Tai kodėl pasakyta, kad šis kūrinys matomas tik autoriaus namuose. Policija ir poezijoje, ar kaip čia?
  – Ačiū, Varnai. Tu  nuostabus,  tu geras Golius, – iš  drevės iškišo galvą žaltys.
  – Tu bučiavai pušelę?
  – Nesuskaičiuojamą kartų, bet tu žiūrėk į popierių, Goliau. Ten turėtų būti ištraukėlė iš Tado Ivanausko rašytų. Skaityk, – pasakė jis ir nujausdamas, kad to varnas tikriausiai  nepadarys, pabandė pats ją atsiminti.
 „Atsimenu, vieną sykį aš, pirmos klasės gimnazistas, važiuodamas į namus ir išsiilgęs gamtos grožybių, iššokau iš vežimo ir dairydamasis, kad manęs kas nepamatytų, pabučiavau vieną aukštą pušį su tokiu pagarbos jausmu, kaip bučiuodavau savo senutės raukšlėtą suvytusią ranką".
   – Taip, taip, tikriausiai. O akinių, pasirodo, jau ir man reikia, – pasiskundė varnas.
   – Taip, taip, nėra blogo, kad neišeitų  į gerą, – atsiliepė žaltys.
   Šva! Šva! šva! – skrendu, – sumojo varnas sparnais.