Tu miręs.
Uždrausta tau juoktis ir kalbėti,
Mylėt gali,
Tačiau pats sau ir tykiai.
Gali dar nusipraust akis,
Kai vėl bus lietūs,
Kad pamatytumei –
Tavęs juk nebelikę.
 
Kaip tie kaštonai,
Kurie krenta pučiant vėjui,
Suskyla į asfaltą pilką kietą –
Tau nebėra dangaus –
Ruduo ten šviną lieja.
O tu žvelgi tuščiom akim –
Gali mylėti
Pats sau,
Bet  tykiai, tykiai...
 
Nieko neprikelsi –
Gal tik mintis.
Uždengs jas lapai.
Pūva
Netgi ir jos...
Veikiausiai kiek per garsiai.–
Tegul juodon gelmėn panyra tartum žuvys...
...........................................................................................
 
Tu miręs.
Miręs...
Net nebesimelsi.