Maži piršteliai mano saujoj
Visi penki sutilpo.
Koksai mažytis jų pasaulis –
Švelnus ir jaukiai šiltas.

Susėdam ant suoliuko parke,
Rankutės lapą gaudo.
Akutės liūdi: – Klevas verkia?                    
Gal jam širdelę skauda?

Kodėl gi liūdna rudenėjant? –
Mažylė nesupranta.
Kojelės lekia tarsi vėjas                                    
Vos paminėjus vardą.

Į lapų šūsnį prie takelio
Nupuolusi kvatoja:
Apsvaigo nuo spalvų galvelė!
Ruduo pakišo koją...