Lik, dar lik, kol žvaigždėmis ims snigt –
Eisiu aš tada per naktį basas,
Net sapne nebegalėdamas užmigt,
Eisiu ten, kur veda aido balsas.
 
Nesvarbu – po kojom ledas ar grumstai.
Nesvarbu – delčia gal degins kojas
Upės sraunios, kai nuseks visai, visai...
Nesvarbu... Juk dėl tavęs aukojuos
 
Tam, kad mėnesiena šviestų žiburiais
Ir danguj, ir žemėj, ir ant rankų,
Veido, to, kurio užmiršti nebeleis
Šnabždesys minčių – tegul ir menkas...
 
O dabar jos šaukia: lik, brangioji, lik!
Dar truputį – nors lig pirmo sniego!
...........................................................................
 
Krenta žvaigždės... Krenta žvaigždės tik...
Bet jų daug. Žiūrėk, kiek daug mums lieka!