Kuomet kalnai aukšti,
net ir menka slinktis,
kad ir atgal, 
taip, taip – kad ir žemyn,
vis tiek į dangų kelia.
O jie, šitie kalnai, išties tokie
ir jų dairytis man kitur nereikia –
nešu ir tiek,
nepaisau šauksmo, kad, girdi,
negali šitaip būti.

Negali, bet yra.
Juose, beje, ir laikas toks, kuomet būtis
kitokiais supratimais noksta. 
Gerklė išmokusi visas kalbas –
net paukščio, net žvėries, žolės...
O ir eilėraštis kaip vandenynas įsiūbuotas –
jam ne bėda, kad šitokie aukšti kalnai.
Jo Žodyje įėjęs, šit ir aš tikiuosi – 
plaukiosiu laivais, 
į dvasią kosmosą priimsiu
ir prisiminsiu priežastį,
dėl ko į Dievą panašus.