Naktis – tai didis slėpinys,
kaskart į žemę tyliai nusileidžia.
Ar angelai, ar demonai tave lankys?
Ar žvelgsi sapnuose į mielą veidą?

Ar ji ateis kaskart ir nepaklys,
užmigti tau kaip kūdikėliui leidus?
Ar lieps žiūrėti į žvaigždžių akis,
tave vėl nemigos ranka sužeidus?

Tebūna atilsis ji – ne kančia,
tebūna regesys sapnų spalvotų,
kai budi danguje delčia,

baltais žirgais kai trokšti saulėn joti,
kai veda Viešpaties ranka iš čia,
kur veriasi kitų pasaulių plotai!