Vėjas užmigo giliu miegu,
Tolybėje žvaigždės negęsta...

Laikas lekia žingsniu sparčiu –
Šie žingsniai paliečia viską:
Sujaukia žmogaus protą, mintis,  
Įžiebia žvaigždes, mėnulio diską.
Negailestingas planetos valdovas:
Jo valioje – žemės gyvybės daigai –
Tu verpetais plauki, neša srovės –
Skęsdama  išsigandusi – pabundi...
 
Naktyje pamiršti būtį – minutės
Koma – trumpa poilsio gama viena...
Šioje tyloje ir nešama ilsiesi –  
Kol pažadina nušvitusi ryto aušra...
............................................
O laikrodis vis nesustodamas tiksi,
Žymėdamas ženklus veide – tyliame...
Sunku žvelgt į gyvenimo suniokotą
Veidrodį – likimo dovanotą praeityje...