Smilkinį miegančio vaiko sapnais vis paliečia
Delnas,
          tupias ant skruosto drugiais bučiniai...
 
Vėjy suvirpa malda nukraujavę erškėčiai –
Buvo, tikrai juk taip buvo...
Prisimeni, buvo?..
Seniai.
 
Renkas voratinklių gijose rasos,
                                                    po lašą
Nuvarva žemėn kas kartą dangaus ir šviesos.
Buvo, tikrai juk taip buvo...
Prisimeni?..
 
Maža
Paukščių tikėjimo
                           tavo ir mano balsuos.
Nes, kai diena vėl į vakaro glėbį priglunda,
Takas ant upės į nebūtį juodą nuves –
Šimtmečiais dienos pavirs, tirps minutės, sekundės...
...................................................................................................
 
Rodos, kad niekad nebuvo
Manęs ir tavęs.