Ilgiuos Tavęs, kaip dykumų krūmokšnis
           išdžiūvęs ilgisi gaivaus lietaus,
išlyjančio palaima iš dangaus 
           ir išsiliejančio gyvais upokšniais,
kurių tėkmėj širdis vėl atsigaus –

ir vėl atgijęs pasipuoš kaip reta
           krūmokšnis lapais dyvinai žaliais,
ir išbučiuotas saulės spinduliais, 
           dėkos už nuostabų malonės metą
ir Tavo garbei vėl žiedus išskleis...

Tik šiandien tartum tas krūmokšnis džiūstu
           be Tavo meilės, jos versmės gaivios –
šaknim į sausvagės pakrantę kabinuos,
           ir vėjas smėlyje visai kol neužpustė –
Tavos malonės laukiu valandos.