būtis man kartais pažeria žvaigždžių
lūšies akim žiūriu pro rūko plyšį
ir tavo riešo judesio geidžiu
vis laukdama kol atmintin sugrįši
 
dar sieloje slepiu anuos metus
tuščiais delnais paliesti
rodos mirštu
alyvom kvepia vasaros lietus
kaip plaukus lietė pirštai
 
išsiilgstu
 
aš tavo lūpų ir akių šviesos
lyg būtum taip arti bet tarsi tuščia
tik prisiliestum lašeliu rasos
liepsna virpėčiau
rodos tuoj sudužčiau
ir tas žydėjimas iš praeities
toks nepaliaujamai spalvotas
lėtas
migdau svajonę tau aš ant peties
lyg apgraibom tamsoj kažką palietus
 
tikiu dangau kad gal pajuokavai
pakelk mane lyg nuotaiką į viršų
o gal tik vėjas man kartos
 
buvai
 
šalia manęs
ir to aš nepamiršiu