Į gyvenimą kiekvienas pro savo langą žiūri.
Vieno langas aukštas, platus, nublizgintas...
Kito – aprūkęs, apkibęs voratinkliais...
ir tai tik akelė...
Pro langą vienas mato saulėtą peizažą,
pilną gyvybės ir harmonijos,
kitas – sugriautą miestą
ir neatstatomus jo bokštus.
Ir graužiasi, pavydi tam pirmajam,
nes nesuvokia,
kad vos perbraukus pirštu per stiklą
į jo gyvenimą prasimuš
šviesos spindulėlis.
Perbrauktų dar kartą per stiklą –
spindulėliai jau šviestų du...
Ir kai, atrodo, daugiau nebeįmanoma –
imkim ir nusivalykim langus!