Spragsėki sieloje, žaismingoji šėlione —
Niūrus bambėjimas tavęs lai neužslėgs.
Nuo kalno slystant į ramybės klonį
Palik vilties, palik šiek tiek vilties,
Kad šoks šalia  vaikėjimo linksmybė
Ir šonai plyš, kvatojant iš klaidų,
Išjungsi sąmonę, kai mėsinėt ims ligos,
Bet neužmiršiu, kad pora — tai du.
Lemties slėpynėse mane lai ras vaikaičiai,
Tegul pradžiugs, šypsosis, lai nustebs.
Nurodo amžių juk ne metų skaičius,
O kas tave brangindamas nemes.