Atplaukia sapnai tyliai švelniai be rūbų,
Nutyla rytuos iškorėjęs dangus.
Laižau nepabudus akimirkos cukrų,
Kvėpavimas šiltas sudrasko tinklus.

Saldymedžio skonis nusėda ant lūpų,
Paskęstam užmiršę viens kito vardus.
Ir peržengia pirštai numanomą ribą,
Suskaldo perpus subrandintus žodžius.

Plevena jausmai per sekundę nuo lubų,
Užlipdo akis miško liepų medus.
Prabilus aistra suviliota pagundų,
Užkloja šilku ryto meilės kerus...

----
Dabar jau žinau, kad net kaktusas – būna –
Sukrauna retai, bet gražiausius žiedus...