Virš popieriaus kabo akrobatas voras.
Išklausęs kalbą, meta socialinį tinklą.
Po švenčių vos gyva slenka palei tvoras
Giltinė, kišenėj slepia verbalinį ginklą –
 
Žodį, kuris ilgai, bet švelniai ją žudo, 
Todėl pavirsta ji poezijos lakštingala.
Man iki sielos gelmių gaila poeto Judo,
Nes kritikui puolant priėjo liepto galą.
 
Kodėl tu poetus ir girtuoklius pakenti,
Mūza? Ar pasiųsti velniop jų nevalioji?
Baltu lapu užkloji prie stalo miegantį
Visados. Tu be galo gera esi, brangioji.
 
Tavo ašaroj lyg ekrane matom vingį
Kelio, oriai gedinčias kapinių liepas.
Žiedais ir jausmais vėl esam turtingi.
Mūza, tai kokiu žodžiu tau atsiliepus?