Nebelsk, lietau, lašais į lango stiklą,
Nežadinki užsnūdusių minčių.
Neatmenu, ar viskas buvo tikra,
Kai laistei, kad greičiau užaugčiau, tu.
 
Buvo smagu, kai kaimo kelio dulkes
Nuplaudavai putotu upeliu
Arba sodelyje, medžius papurtęs,
Prikrėsdavai saldinių obuolių.
 
Buvai piktesnis rudenį, toks įkyrus ir šaltas,
Sušlapdavau rūbus lig siūlo paskutinio.
Skylėtas pokaris, kaip ir išaugtas brolio paltas,
Tik saugojau knygas medinėje kuprinėj.
 
Tik kam čia skųsies, nieks kelio nesutrumpins
Per pievą, tamsų mišką, vėliau gelžkeliuku.
Ateidavo pavasaris ir buvo gera, linksma,
Aidėdavo beržynas nuo klegančių balsų.
 
Lietau lietau, nebelsk į lango stiklą,
Geriau palaistyk žolę, ištroškusias gėles.
Menu, buvom kadais abu padykę,
Dabar jau siausk naktyje be manęs.