Naktis bemiegė — metas graužaties,
Kai silpnumu tu būčiai nusidėjai.
Kaip varpas sąmonėje praeitis aidės
Ir sieloj siaus nerimastingi vėjai.
Planai, afišos, oda — į skutus,
Vaiduoklių pulkas kviečia tarsi savą,
Kol sudvejoji, verta ar nubust —
Juk jau pagavo, jau tave pagavo,
Iškopinėjo baimes ir tikslus.
Kur luomo ženklas — etiketė, grimas?
Greičiau lai blunka už langų dangus.
Kol tu bruzdi, atrodo, kiek aprimo
Po budrią sąmonę klajoję vaizdiniai
Ir keistos vizijos, ir nė nebuvę kaltės.
Pradaro purų glėbį patalai.
Jau rytas. Gyvas? Tai įrodyk — kelkis.