Taip esti:
pasaulio centre –
dvi dainuojančios,
mylinčios širdys!

Taip būna:
dienų brandume –
skaudžiai trūkusios stygos...

Šauki, o negirdi!
Meldi – nepareina!
Sugildytą širdį
sudėsi į dainą,
į naktį bemiegę,
į maldą, į giesmę,
į raudą begarsę...
Tik niekaip, o niekaip
atgal neprišauksi
dienų, kai plastėjo
dvi mylinčios širdys...

Taip bus:
atminimo žiedai,
kasdienybė
ir viltys...