Dar užburk, naktie, man dar skambėk,
dar birželiui parašyk noktiurną,
juk žinai, kad kiekviena žvaigždė
mums žadės auksinį burtą.

Mes ištirpstam sutemų glėby,
į žvaigždes susigeriam jų pasiilgę,
nors po vieną esam – man kalbi,
ir kiekvienas tavo garsas šildo.

Štai suskambo man po kojomis rasa,
štai šešėlis medžio vėjy virpa,
mėnesiena danguje basa
lieja šviesą į kiekvieno širdį.

Ši naktis kaip daugelis kitų,
kur kadais alsavo, kur dar bus daug metų,
tik ar bus tokių naktų,
ar dar kris į širdį vėjo natos?