Šiuo metų laiku žmonės panašūs į bitutes, triūsiančias po žiedus. Toks jau yra tas kaimo gyvenimas, kai sulipa visi darbai krūvon. Praplėši akis, pasižiūri, kad laikrodis rodo dar tik 3.45 valandą auštančio ryto. Švinta. Pakyli, čiumpi matiką į rankas ir tiesiu taikymu į daržą. Žolės gi pačios nenusiravės. Šį darbą pertraukia žadintuvas kišenėj, 6.30 laikas karvę melžt. Kai pastatai litrą pieno ant stalo, bėgi į šiltnamį salotų pasiraut pusryčiams. Tuomet ir šeimyna pradeda ristis iš lovų...
Kabliukas laikinai padėtas. Kambaryje dar jaučiasi dažų kvapas. Kai kas suburba ieškodamas priekabių, neva koja užkliuvo už dulkių ar akys pastebėjo voratinklį, kampe suregztą...
Staiga nusvyra rankos. Nenoriu. Nieko nebenoriu. Tik palikit mane ramybėj... O jie amžinai neprivalgę...