Norėtum juk mylėti iš tiesų,
Bet būt laimingam taip baisu. Baisu!

Juk sakė tėtis, pritarė mama,
Kad šis pasaulis — nuolatos drama.

Norėtųsi kvailioti ir juokaut.
Girdi, kaip sako: „Pagaliau suauk!“

O tu norėtum augti su medžiu
Ir pasijusti dieviškai didžiu.

Norėtum žvaigždeles danguj ganyt
Ir kai iš jų žvaigždadulkėm ims lyt,

Tuo virst lietum galėtum ir išliet
Vaivorykštes, sau leisdamas mylėt.

Norėtum juk mylėti iš tiesų,
Sušukt: „Pasauli, aš tavy esu!

Štai aš, čionai, dabar, tiesiog esu!“