Klajoja vakarėjant kuždesiai,
Rodos, girdžiu – nuaidi Tavo balsas...
Įlašinti į kraują ilgesio ženklai
Šilkiniais pirštais išvagoja plaukus.
Kiekvienas laiko gurkšnis kvepia jazminais,
Lyg džiaugsmo proga – plaka bangos.
Kai susilieja pakalnutės su rugiais,
Aš suprantu, kad mes abu sutampam.
Jau nesvarbu, ką šūkauja ironiški krankliai,
Kada ir kam išdaužė laimė langus,
Mes jau nebūsim niekad svetimais,
Jau paliestos žiedadulkėm abiejų rankos...