Nors imk ir skaityk būtį pienių skristukais —
Per naktį prašapo gausus geltonumas.
Ant klonio kiekvieno — po antklodę rūko,
O nuometai sodų į nosines trūko
Ir šventinė vizija vėl vėjo rankose —
Atlėks ir sutrupins, nuneš lyg nebuvo.
Sparnuoti svečiai susirūpinę lankosi —
Tėvystė giesmes ir linksmybes užsiuvo.
Nešioja po kąsnį šeimynai į gūžtą
Ir savo vargais pasiskųsti nedrįsta.
Lietaus neatlaikiusi pienė nulūžta,
Nes laikas žydėti ir skristi, ir kristi.
Žiūriu aš į tavo jau žilą galvelę,
Menu ir gegužį, ir žydintį jausmą.
Minčių bent suplėšyti vėjas negali
Ir mūsų bendrystę ne lietui nuplauti.
Gražu. Vaikas kopia į jausmo zenitą —
Gegužis išjudino snaudusį kraują.
Šypsaisi. Skristukų knyga jau skaityta,
Bet būčiai parūpo rašyt skyrių naują.