Laba diena, senas drauge
 
Sunkiai,  pėda už pėdos parėjau iš pavasario savo gatvelėj, priguliau ir laukdama, kol nutils skausmas paleidau mintis į lankas atsakydama į tavo laišką, kurį užbaigei tuo puikiu meilės eilėraščiu, tokiu artimu, giminingu.
„Myliu tave – ne lūpas, ne akis myliu.
Ne žvilgesį varinį persiškų šilkų;
Tave myliu – ne amforą Elados,
Ne deivės torsą, ne besielę formą nuostabių krūtų.“
<...>
Deja, eilėraštį skaitau pirmą kartą ir autorius man nežinomas.
Savo laišką pradėsiu taip pat meilės žodžiais. Tai mano haiku – nehaiku, aš juos vadinu minties kristalais, nes tikrasis haiku man neįvaldomas – su savo griežtais reikalavimais, apribojimais formai, raiškos būdui, daugiaprasmiškumui; metai jau ne tie. Jei pavyksta minčiai nesužalotai prasprūsti pro tą tinklelį, apima palaima. Deja, man tai dažniausiai nepavyksta, nesutinku aukoti minties formai, pasilieku vien žodžio taupumą.
Dar taip neseniai nebūčiau drįsusi taip rašyti ir tuo labiau duoti kam nors skaityti, o štai dabar svarstau, ar neįkėlus į svetainę žmonių teismui.
 
nakties paslaptis
tavo rankų šiluma
sutvėrė moterį
 
* * *
 
lengva kaip aidas
akimirkos amžinybė
viena mums abiem
 
* * *
 
sielos orgazmas
nubudimo akimirką
tebesi šalia
 
* * *
 
saulei patekant
suspurda gyvybė
meilės stebuklas
 
* * *
 
žingsniai prieblandoj
kažkas stovi prie guolio
meilė ar mirtis?
 
* * *
 
kokia tu graži!
persmelkia tavo balsas
jau iš nebūties
 
 
Ne pirmam laiške mudu liečiam dabar taip madingo praeities poetų, rašytojų menkinimo temą. Tie teismai man yra vienas iš gėdingiausių šių laikų reiškinių. Taip niekada nesielgtų garbingas žmogus, dauguma tų teisėjų tėra menki, niekingi žmogeliai, pritykoję progos pasireikšti, atkreipti dėmesį į save, ir man gėda už juos. Jei tokia diskusija kyla man girdint, pasakau tiems šių dienų teisėjams – menkystoms: o jūs parašykit taip, kaip Salomėja, Cvirka, Marcinkevičius, Mieželaitis ar kiti. Kur jūsų raštai, klasikos veikalai? Pamokykit, kaip turi būti rašoma. Po to ginčai paprastai prityla. Tie teisėjai arba nesupranta, arba nenori suprasti, kokia  tuomet buvo atvirumo kaina – taip buvo užsitraukiama ne vien asmeniška valdžios nemalonė, bet ir prarandama bet kokia galimybė kalbėti ir būti išgirstam, o tai daugeliui buvo svarbiau. Ką anais laikais veikė, kur buvo tų dabartinių neklystančiųjų, vienintelių teisiųjų veikėjų tipo drąsuoliai – slapstėsi po kopūstlapiais ar, iš viso, buvo idėjiniai partiečiai ir anos santvarkos šulai, net po penktos taurės nedrįsę prabilti kitaip, negu priderėjo. Todėl, kad neturėjo ką pasakyti.
Iš tos temos išplaukia ir tavo mintys apie realybės, kasdienybės terminų prasmę, gyvenimą dviejuose lygiuose. Pasikeitus visuomeninei sanklodai, pasikeičia, dažnai diametraliai priešingai suprantami daugelis reiškinių, žodžiai pakeičia prasmes. Stebiuosi tavo žinojimu, apsiskaitymu, iš tavo aruodo semiuosi minčių.
Man dažnai atkertama, kad daugelis rašytojų gyveno dvigubą gyvenimą – kasdienybėj buvo paprasčiausi prisitaikėliai, karjeristai, o tie drąsūs teiginiai, pelnę jiems tautos meilę ir pagarbą, tebuvo vaidyba, siekiant populiarumo. Taip, kasdienybėj buvom tuo, kuo reikėjo būti, kad išgyventume, o tikrosios žmogiškosios nuostatos buvo slepiamos, nes šventos, nes godotinos, ne bet kuriems niekšeliams ir kvailiams deklaruojamos (ne kiaulėms deimantai). Kartais taip ir išslapstomos, išsinešiojamos neatsivėrus visą gyvenimą. Tarp tų esu ir aš, nepajudinama savo tikrosiose nuostatose, nelipusi į barikadas, bet aiškiai žinojusi, kieno pusėj atsistosiu lemiamą valandą. Mūsų, tokių, buvo daug – ar ne mes nulėmėm istoriją?
Dabar visais lygiais, iš visų tribūnų deklaruojama tėvynės meilė, pasiaukojimo jai, laisvės idėjos, bet tai dažniausiai tikrai belikę vien gražūs žodžiai, tiesiog būtini norint atitikti laiko dvasią, kaip būtini anais laikais buvo eilėraščiai apie Staliną ir šviesų komunizmo rytojų – kaip duoklė už galimybę leisti knygas. Tik dabartinių prisitaikėlių už tos širmos visos mintys ir darbai sukasi apie praturtėjimą, garbę, valdžią. Toks dabar yra tikrasis mūsų veidas. Negana to, toks gyvenimo būdas dabar gerbiamas, apie sėkmės verslininkus, valdžios galinguosius  kalbama su pavydu, baiminga pagarba – tik reikia sugebėti paslėpti, kokiais būdais tai pasiekta. To dabar garbinamo, nepajudinamo, bemaž mistinio BVP kiek jau sukuriama, tiek, o kai jo liūto dalis tenka turčiams, atitinkamai didėja skurdas tų, kurie neprieina ar neina prie lovio, lieka ištikimi kitoms vertybėms. Kuo čia didžiuotis? Doru darbu tokių turtų uždirbti neįmanoma, nors būtų dirbama visas 24 valandas per parą.
Kur šitos vertybių sumaišties sąlygomis meno vieta? Kaip, apie kokias kilnias idėjas reikia prabilti poetams, kad juos išgirstų, jais patikėtų? Tai kažkaip ir nebeliko norinčių ir sugebančių kalbėti, talentingai, mases įkvepiančiai. Kas beliko – grįžkim prie pasakų, alegorijų – gražių svajonių? Arba užsimerkim – taip saugiau, ramiau.
Ir liko seksas, detektyvai, fantastika...
Neneigiu, reikia naujai įvertinti, perkainoti praeities palikimą, bet tai turi būti daroma garbingai. Dabarties kartai patariu įsisavinti jai skirtą kodą – prieš teisiant suprasti. Be to nebus pažangos.
Ir dar viena mintis išdavikė. Pagalvokim, kodėl taip nebaudžiami klesti visų rangų vagys, sukčiai, karjeristai, nusikaltėliai ir visas kitas šių dienų „elitas“? Todėl, kad tylim arba giedam ne tiesą, o vėlgi taip, kaip reikia. Ko bijom – kalėjimų, tremčių, ar prarasti susikurtą bent kiek šiltesnę vietelę su karjeros perspektyva, ar, pagaliau, daugelio svajonę – darbą, kad ir neatitinkantį kvalifikacijos už atlyginimo minimumą? Taigi čia tokia plati veiklos dirva drąsiems žmonėms, bet kur jie, mūsų šių dienų didvyriai, drąsiai šūkaliojantys, kaip jie tai anais laikais būtų ragatkėm okupantus iššaudę ir tikrai kalbėję ką norėję – po kuriuo kopūstlapiu lindi? Gal  liaukitės pagaliau tyčiojęsi iš praeities šviesiausių protų ir imkitės darbo?
Sakai, Don Kichotas jau buvo? Taip, nenauja...
 
Senas drauge, kaip gera, kad mes dar esam.