Vis nešuosi
Tave širdyje
tokį didelį
šitokį mažą

žalią daigą
žemėtam delne
peteliškę –
sparnuotą miražą

vis keliuosi 
su saule veide
trykšta rytas
per lūpas
per akmenis

vis esu
su tavim
tavyje
pasiimdama
ir pasisemdama

išsirisiu
varnėnais lizduos
atsimerksiu
akivarais raistuose

upės vingiais
surišiu rankas
kadagynais žaliais
atsiversiu

švelnios lūpos
kaip uogas raškys
mano virpulius
šylančią odą

ir avietėmis
sielon sukris
pažinimas
ramybė
paguoda