Lygių kaštoninių plaukų
Sruoga užkrenta ant
Neraustančio skruosto.
Mergaitė su kortų
Kalade kišenėj.

Kai visi tikisi laimės
Iš jos delnų, pridengia
Akis nuo žvilgsnių
Strėlėm į kvadratus
Ir iššiepę laukimą
Pro sukastus dantis
Laukia savo popierėlių.
O ji mėto ant stalo
Kortas, nedrąsiai
Pakelia akis į raukšlėtas
Susirinkusiųjų kaktas.

Regis, anksčiau nė vienas
Netapdavo durnium,
Nebūdavo nebalsingų
Akimirkų, kurios besibaigia
Žodžiais: man šiandien sekas.

O aš toliau stebiu
Jų tuščiai švytinčius veidus,
Nedrįsdama pasakyti,
Kad mergaitė su užkritusia
Sruoga ant neraustančio
Skruosto nuvogia po
Frazę iš dialogų, po vieną
Kortą pasilikdama rankogaliuos.