Tavojoj meilėj tirpsta uolos 
           ir virsta lyguma kalnai,
nors nuo Tavęs buvau nutolęs –
          mane Tu susigrąžinai

tada, kai pervedei per mirtį, 
           kad prisikelčiau su Tavim,
ir dovanojai naują širdį,
          liepsnojančią tyra ugnim –

joj išsilydo kietos uolos 
           neatleidimo nuodėmės,
puikybės ledkalniai prapuola –
          ištirpsta be jokios žymės,

užsiveria baimės bedugnė 
           ir netikėjimo tamsa
išnyksta – Tavo meilės ugnį
          su perkeičiančia jos šviesa

aš atrandu kiekvieną rytą, 
           širdy dėkoju – Tu žinai –
už tai, kad meilėj atgimdytą
          mane Tu susigrąžinai.