Nors draugų turiu kiek dangus žvaigždžių,
Retą tikru pavadinti galiu.
Nes skaudina jie kaip šermukšnį speigai,
Ir širdį jie drasko kaip rožių spygliai.

Jų niekinos mintys marina lėtai,
Vis primena tau, kad klaidas darai.
Jų pagieža stipresnė nei baimė mirties,
Panieka persmelks, jei atskleisi tai jiems!

Aš prašau, išgirski ir įsiklausyki,
Nustoki šiepti ir smerkti sielą maniškę.
Juk dėl Jūsų esybę parduočiau,
Jei šypseną Jums veide tai dovanotų.

                     (2016 01 20)