Beprotnamyje aš vienatvę kenčiu,
Žmonės čia egoistai – man dėl jų baisu.
Tampu tokia, kaip ir jie visi –
Sadizmo prigimtis – tai mano dalis.

Aš taip dažnai girdžiu,
Kaip šaipos pasaulis iš savo vaikų.
Kaip smerkia juos už drąsų taurumą,
Kaip juokias iš jų Don Kichoto naivumo!

Negaliu daugiau tverti patyčių beprasmių,
Baigiu sukčiauti – keliu sparnus į dangų.
Tas skausmas drasko mane kaip pakvaišęs,
Tik man užmigus, jis baigsis.

... bet mano nuodėmės per daug sunkios,
Kad siela pajėgtų pakilt iš bedugnės.

(2016-02-10)