Miško medžiai ir Eglės vaikai,
kas jūs – girių galiūnai bedaliai,
ar jums sopa, ar skauda labai,
kada vėtros jus laužo, ar gelia?

Ar stovėsit jūs drąsiai audroj,
į padangę įrėmę gyvybę?
Jei palauš, nebekopsit dangop –
kerta kirvis ir ašmenys žiba.

Dievdirbių rankoj saule sušvis
medis vėl gyvuot prisikėlęs,
klaups prie jo, ašarėlės akys,
seks per amžius seni vaikams pasakėlę –

buvo Eglė, karalius žaltys,
jų vaikai, girios medžiai, dievais pasikėlę.