Išdrįski sykį taip pasimelsti,
Kad jaustumei prakaitą sūrų ir kruviną.
Save kaip auką į maldą panerki
Už mintį netyrą ne vien tavo buvusią.
 
Ne vien tik už savo klystkelių saldį,
Ne vien tik už savo tamsiąją gelmę...
Nuo kančių svetimų širdis suskeldi
Kaip sausroje skeldi ištroškusi žemė.
 
Vien meilė pridegina geliančias įplyšas.
Sakyk, kas jas draskyti išdrįso?
Maldoje kaip ir meilėje, kas myli, tas ryžtasi
Save atiduoti be išlygų visą.