Jei pieščiau
motinos paveikslą,
tai drobės vidury
didžiulę širdį apibrėžčiau,
kurios centre —
gerumas prisiglaudęs.
Gerumas — tai dvi gilios,
šiltos akys,
su sielvartu
ir su skausmu kampučiuose,
su rūpesčio
ir džiaugsmo blyksniais
vyzdžių vidury.

Šalia — gyslotos,
ramios rankos,
sugrubusios nuo saulės
ir nuo žemės,
bet švelnios
nuo duonos minkymo
ir artimųjų palydėjimo
į kelią.

Paveikslo rėmu būtų —
senas,
nuo laiko, vėjų
ir išraudotų ašarų
pajuodęs langas..
.
Kiek pro jį praėjo
nebeatšaukiamo,
nesugrąžinamo,
brangaus!

O ta širdis —
ji viską iškentėjo
ir neplyšo,
nes ji — MOTINOS širdis!

Jinai ne tik paveikslo,
ji PASAULIO vidury!