Tau dėkui didelis už tai,
Kad atėjai. Prisiglaudei be baimės,
Nors pynėsi po kojomis lukštai
Dienų, kurios jau nebeturi kainos.
 
Dienų, kurios išnyks lyg šypsena,
Nes ji – tai paskutinis saulės blyksnis...
Nesuturėsim einančių. Einą
Nežino, kas už nugarų paliks jų.
 
Galbūt šešėliai. Galbūt nežinia.
O gal veidai, kuriuos užmiršti noris.
Mažute mano, liekančių šiame
Gyvenime nėra... Tik vėjo šuoras
 
Dar plaukus paskutinįsyk kedens –
Lyg mano rankos... Jų turbūt nejausi...
Negersi dukart upėje vandens
Ir mėnesienoj veido nesiprausi.
 
Todėl dėkoju – visgi tu buvai
Ir palikai akis, kurių nebepamiršiu.
..............................................................................
 
Linguos mūs parke gelstantys klevai
Primindami, kad vasaros numiršta...