nuo debesies nuo juodo varnos sparno
į žemę į mane nukris lašai vilties
aš pasistengsiu nuvilioti rudenį
tegu palaipioja dar po medžius
tegu neliečia dar žolės
tegu dar akys pasvajoja
juk buvo vasara
jurginas šypseną spalvotą
dar dovanoja savo

kai susigers į žemę paskutinis rūko lašas
kaulėtas gruodas surakins ir pasivogs
žalumą
gyvastį
tada ateis tyla ir mano pievoj atsisėdus
begėdžiui rudeniui leis glamonėt save
kol neiškentus dar skaisti žiema
užbers abu išdykėlius nekaltu pirmu
sniegu
o šiaurės vėjas jiems lopšinę staugs
ir eisiu vienas jų ieškot
nes nujaučiu jų pasiilgsiu