kai spengia virpesiu tyla
pažaiskim lietų
ant paukščių susigūžusių
kreivų stogų
ant sugeriančio atmintį velveto
iš to praėjusio
bet esamo

saldu

nubraukt blakstienomis
nuo tavo lūpų rasą
kai žvilga
dangų laižantys žaibai
kai uogomis lietaus
į žvilgsnį laša
skaidrus būtasis

neatsilaikai

prieš šiltą dvelksmą
nežaboto vėjo
nusprūdusio nuo lūpų...

ar daugiau
kažkas begali būti
nei turėjom?..

bekraštį lietų
 
trunkantį lig šiol