neužčiaupiamą srovę lietaus
                                  lyg iš lūpų į lūpas
tol kol sutrupa debesys
                              tviskantys žodžių šerkšnu
atsidūsti įkvėpdamas ryto
                               kažkaip išgyvenome
lyg atominį karą
                                   save
                                          padalintus į du
kraujo upių žemėlapius
                                klysta neklystantys
tylime
pro įkaitusią tylą pabyra
                                 snieguoti drugiai
regis pamečiau kompasą...
                                       grįžti...
girdžiu tik kad lyja
                                 ten kažkur
            per toli
kad dar būtum
                      kažkur
                                 per giliai