Kiek jau sau žadėjau – nerašysiu,
Be manęs rašeivų į valias.
Bet išlįsdavo mintis kaip kipšas
Ir tylom rikiuodavau eiles.
Popierius kantrus, iškenčia viską:
Ką rašei, braukei ir gadinai,
Negalvodamas, kad iškerti tu mišką,
Kurio niekada nesodinai...
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -  -
O kas, jei taip iš tikro atsitiks?
Mažiau rašyk, daugiau miškų išliks.