Esi graudus kaip tuščias avilys,
Apglėbęs laiką buvusį ir aitrų pikio kvapą,
Menka viltis, kad nektaru dar lis,
Nes bitės mirė, išlėkė, prašapo,
Bet siluetas sename sode
Visus medunešius dar saugo, dar sapnuoja —
Talpiausias kuparas svajonėms susinešt
Laka primerkta, be spalvos, be kojų.

Kiekvieną rytą į tave žiūriu,
Kol gomury lyg graudulys apsąla.
Meluoji man, kad nieko neturiu —
Štai ilgesys kaip svečias užu stalo,
Puodeliai du su mėtų arbata.
Skalsus tylėjimas, kai atmintis garuoja
Ir mūsų žiedlapiais palaiminta diena,
Kai mudu grįžtame abu kartu į Rojų.