Tėčio vagos
būdavo tiesiausios.
Ir mama sakydavo:
kaip stygos...
Pradalgės,
už sodo suguldytos,
per saulėtekį
švytėdavo 
it auksas.

Prakaito rasa
kaktos raukšlelėj.
Ir vėsus, įdiržęs
delnas.
Šypsenai sudėtos
lūpos.
Žvilgsnis –
kupinas palaimos.

Dėstosi paveikslas.
Lyg vitražas.
Iš tenai, toli...
Į amžinybę...