Ir vėl grįžtu į ten, 
kur ir randu, ir pametu. 
Žinau, kad kalinys pats sau, 
tačiau kas patikėsią manimi? – 
vienutėje ir vyturys, 
giedoti neužmiršęs. 

Tu, akmenėli, neišduok manęs. 
Mažiems daug pasakų dar bus, 
bet jos į mano dalią neįeina. 
Apkurtę ausys –  be giesmės, 
dangus per aukštas, 
kad išgirsčiau paukštį. 

Esi man vyturys 
iš saujos giedantis į mano Aš, 
esi gimtinės akmenėlis.