Saulėtai denelai lepsnojunt
grait sodi sužalias apvynojai.
Žedais pasrėdis vyšnia ilgašake
E kaštonai švęs kaip žvakes.

Jau gi maina rūbų dirvas, pievas,
sužydes tuoj obelys ir jievas.
Gi, kaip sapnas ažburtas
kalas, dygsta Žemes turtas.

Ir kai visa taip grait sužėla, –
susapnavau bernužėlį.
Visų naktį sapni lunkias
ir vedžioja mani ažu parunkes –
pievam, žydinčiais laukais,
da nigdi nepramintais takais.

Ale, ryti pakirdus jau
tikroven ašei vėl grįžau.
Veiziu – esu ne jauna – sena,
jau kaip blėstunti balana...