Pasakyk man, dangau, kad jau išverkei būtį,
Gal dar liko šiek tiek, gal dar liko truputį —
Mano žingsnių tylos ir lemties man žadėtos, 
Nežinau, ar širdy tavo liko man vietos.
Glostai laiko delnais mano blyškaną veidą, 
Klausi — jėgos visai gal mane jau apleido?
Ir platybėj laukų išbarsčiau aš likimą
Per tą amžiną laiko beprasmį lėkimą.
Glėbyje sutemų verkia vienišas vaikas, 
Tau sakau, motinėl, jį maitinti jau laikas, 
Kaip maitina žvaigždėm mėnuo alkaną dangų,
Ir platybėj dienų susipynus jau rankom 
Basos dienos pralėks ir neliks raudai vietos,
Nenuskinki gėlės man sapnuose žadėtos.
...................................................................

Pasakyk man, dangau, kad jau išverkei būtį,
Meilę paslėpiau aš savo sielos kamputy...