Aukštai bučiavos planetos ir žvaigždės,
O į burną krito penkiakampės snaigės.
Rymojau aikštėj atviras vakaro vėjui
Ir tavęs net Mėnuliui labai pavydėjau.
 
Tada degtinė bespalvė kvailai baigės,
Liko tik riebios, nevalgomos sraigės.
Supykęs tiesą į akis greitakalbe išdėjau
Ir leidau laisvom mintims lėkti pavėjui.
 
Nutilo gatvės, svarbiausių paradų aikštės,
Tiktai gražuolės tenai iki ryto vaikščios.
Lieknos kaip pušys, puošnios, ne baikščios,
Dėl pirmo pavasario žiedo jos aikčios.
 
Aukštai klajojo planetos ir snaigės,
O į Žemę krito penkiakampės sraigės.
Kada beviltiškas balius pagaliau baigės,
Baloj plūduriavo plastikinės žvaigždės.