Kai įsiaudrinu
Ir skalikus apsauginius paleidžiu,
Jaučiu, kaip manyje
Manęs vis mąžta.
Susivokt vien baimė tepriverčia,
Juk šitaip
Sudilsiu
Visiškai!
 
Imu augint mažytį savo „aš“.
Pienelio motinos iš krūties,
Gėrio rasa apkrapinu,
Vaiduokliško paparčio syvais
Rytui dygstant.
Stebiuos,
Jau gyvas,
Atkunta,
Vystyklus nuspardo.
 
Žiūriu – gumbeliai kaktoje!
Tik auga, auga, auga,
Draikos dangumi,
Kol Ego
Net Dievulį iš namų
Varyti užsinori.
 
O tada ir vėl skrydis
„Su polėkiu“:
Virš galvojimo,
Link bobutės sukiužusios geldos,
Žemės vabalo krebždesio,
Link nesaugiai virš savasties
Pakabinto
Lemties bato
Šešėlio.