Gyvenu
lyg varlė po ratu:
vis bijau,
kad riedėt nepradėtų.
Toj vėžėj ir gilu,
ir platu —
išropoti
jėgų neužtektų...

Tiktai guodžia
naivuolė viltis —
išgyventi
viduržiemio speigą.
O tada —
gal pavasario liūtys
pripils sklidinai
jo išdžiūvusią vagą...