Renki atodūsius jau nesamus, bet būtus,
smėlėtom kopom mintimis eini, eini,
bangas dar gena vėjas, baltos putos supas,
dar baltasparnis paukštis debesy.

Nors tau atrodo, kad buvai ir kad esi,
bet laikas atsiliepia tau tik būtas,
ir tie, kur šitom pėdomis nuėjo ten visi,
suplyšo ir subliūško lyg tos jūros putos.

Tik neša vilnys ošiančios kažką į čia –
laukimą būtą, burę, plyštančią audroj,
ir tu esi vienos vilnies vienam laše,
ir jis suduš į krantą atsimušęs tuoj.

Ir burė skęs, ir lūpos dar šnibždės – ne čia
esi ir ne dabar, ir žodį paskandins vilnis – rytoj.