Ant laiptų murzinas bedalis,
Akis nudelbęs ir mintis,
Sėdėjo Angelas sušalęs,
Kiaurai jį permerkė liūtis.

Ištaršė vėjai rūbą baltą,
Kraujuoja sopuliu širdis.
Ir niekas nepaklausė, ar nešalta,
Klebena uždaras duris...

Lietus žaizdas nuo veido plovė,
Lėtai tekėjo akimis,
Akimirka iliuziją sugriovė,
Kam Angelui ši veidrodžių šalis?

Vėl rytas bus – tiktai be saulės,
Ir vandenyje iškreipti veidai.
Kur rast jam lopinėlį be apgaulės?
Visur tiktai lašai lašai lašai ...

Sparnai sumirko, žemė traukia,
Po kojom šlapia – atsispirt sunku.
Ir siluetas Angelo išplaukia
Sruvenant lietui perskeltu stiklu...

(2016 01 03)