Norėjau būt Žmogum,
Bet būti juo, deja, netenka –
Nuo lopšio linkui kapo
Jau greit septyniasdešimt, kai einu.
Gal dar nušliaušiu metelius, kitus,
Tačiau to švento daikto –
Būt Žmogum –
Jau nepakelsiu.

Negyvenau bet kaip –
Žiūrėjau, regisi, į šviesą,
Ir širdyje nebūdavo tamsu.
Kažkur pasislėpė dangus ir Dievas,
Bet nenutilo šauksmas,
Kviečiantis patapt Žmogum.
Girdėdamas jį, trupinius renku,
Dėlioju jais SAVE,
Norėdamas turėti
                      vientisą
                              autoportretą.
Ir liūdna,
Kad lig visumos jų neužtenka.

Ir neateina Dievas
Prie neužbaigto Žmogaus.